Iniciatyvų tikslas

Paminėjote vieną nuostatą kuris mano požiūriu yra vienas iš kertinių dalykų dėl ko Lietuvoje taip blogai su Tiesiogine demokratija, konkrečiai referendumais.

Viskas priklauso nuo to koks yra tikslas, arba tiksliau - tikslai. 

Net ir Šveicarijoje tik nedaug referendumų iniciatyvų surenka būtinus parašus ir dar mažiau patvirtinamų tautos. Bet šveicarai į tai nežiūri kaip į problemą, atvirkščiai – tai yra jų tiesioginės demokratijos pamatas. Didelio kiekio iniciatyvų iškėlimas leidžia žmonėms rinktis ir išgryninti iš tiesų svarbiausius Tautai klausimus. 

Lietuvoje dažnai net tie, kas palaiko referendumus stabdo save ir kitus nes „nesurinks parašų“, „žmonės nusivils jei nepavyks“, „neateis pakankamai žmonių balsuoti“ ir panašiai. 

Tai yra orientuoti ne į tai kad suteikti piliečiams galimybę spręsti jų pasiūlytą klausimą, bet į „laimėjimą“ kuris suprantamas tik kaip savo nuomonės „prastūmimas“. 

Ir nuo to mums visiems yra tik blogiau – didelė dalis piliečių išvis nežino kas yra referendumas, dar kiti turi krūva klaidingų įsivaizdavimų apie tai ką reiškia pasirašyti po referendumu, arba kas įvyks jei nubalsuos. 

Dar blogiau, net ir tie kas palaiko referendumus, rinkę parašus, dažnai turi tokius klaidingus įsivaizdavimus, neturi net kai kurių atrodytų elementarių žinių. Tie, kas norėtų spręsti klausimus referendumais – nežino kaip tai padaryti, be to ir palaikymo sulaukti sunku nes … daugelis žmonių nežino kas tie referendumai. 

Taigi gaunasi užburtas ratas: referendumų  iniciatyvos nekeliamos nes nesitikima „laimėti“, nes nesulauks žmonių palaikymo  <> žmonės nieko negirdi apie iniciatyvas ir dėl to neįgauna žinių apie referendumus, bei kokius klausimus galima jais spręsti ir dėl to neįsitraukia. 

Mano mintis ir yra ta, kad būtina išeiti iš šio uždaro rato, tai yra kelti iniciatyvas dar ir tam, kad jų kuo daugiau būtu ir taip supažindinti žmones per praktiką apie tai ką ir kaip jie gali spręsti patys. Taip ne tik žmonės sužinos, bet ir susiformuos kritinė masė žmonių kurie nori valstybės klausimus spręsti patys. Atitinkamai jie kels savo referendumų iniciatyvas ir taip labiau didins referendumo kaip įrankio žinomumą.

Iš kitos pusės – vien žiūrint praktiškai: ar verta dėti dideles pastangas parašų rinkimui jei matosi jog siūlomos referendumo iniciatyvos daugelis žmonių nepalaiko, tai yra nepavyks surinkti būtina skaičių parašų? Mano požiūriu verčiau jau pateikti žmonėms kitą klausimą kuris galbūt bus jiems svarbus, nei atiduoti paskutines jėgas iniciatyvai kurios žmonės nepalaiko ir „mirti“ perdegus bei nusivylus.

Kalbant apie tikslą dar būtina paminėti jog vien pats klausimo uždavimas per referendumą yra labai probleminis valdžiai kadangi jis prieštarauja valdžios sukurtam naratyvui (pasakojimui), išeina iš valdžios pasakojimų ribų, suteikia galimybę kiekvienam žmogui tiek sau, tiek kitiems nuspręsti ko jis nori ir kaip jis nori kad būtų. Ir jeigu pasirenka pakankamas kiekis žmonių – priversti valdžią daryti tai ką jie nusprendė. 

Dar vienas aspektas klausimų kėlimui per referendumą yra tai, kad taip šviečiasi žmonės, jie pradeda kritiškiau mąstyti. Šiek tiek apie tai esu užsiminęs čia: Referendumai – piliečių švietimas Sokrato metodu? 

Lietuvoje referendumų nebus tol, kol jų nereikės patiems žmonėms. Kad ir kaip jų norėtų tiesioginės demokratijos šalininkai. Referendumų poreikį galima išauginti tik jei žmonės žinos kas yra referendumai ir per praktinius pavyzdžius parodysime kokius klausimus galima spręsti referendumais.